Lavonas.

Lavonas.


Užmerktų akių vokais staigiai perbėgo šviesos ruožas – tai neturėjo reikšti kažko ypatingo, bet vis dėlto sudirgino sąmonę ir neramus, tuščias snaudulys buvo išsklaidytas.

Nenutrūkstamas chaotiškas minčių srautas užplūdo smegenis – akiduobėmis ėmė plaukti trumpi, beprasmiai, trūkinėjantys vaizdai.
Nevalingai trūkčiojo dešinės rankos pirštai, jų galiukus badė smulkios adatos.
Pro šnerves skverbėsi sunkus, troškus oras, atodūsiai buvo skausmingi ir netolygūs.
Spengimas ausyse buvo panašus į garsą, kai šakute stipriai brėžiama per seną lėkštę...
*
Užmerktų akių vokus vis dažniau pasiekdavo šviesos blyksniai.
Smegenys beveik visiškai atsibudo, bet vis dar nedirbo kaip reikiant.
Visi garsai ir pojūčiai atrodė nepakeliami ir per daug aštrūs.
Apsėdo troškimas garsiai rėkti, bet balso stygos buvo išsiderinusios.
Švininė galva tebesivoliojo ant kieto, nelygaus pagrindo.
**
Galbūt milžiniškas laumžirgis mane netyčia numetė nuo savo permatomo, stiklinio sparno?