ingeeda

ŠŠŠŠ tyliai tyliai laiptais kopia griūna iš beprotybės iš realybės begalybės triukšmo ir skriaudos į šviesią bet nežinomą

Šeši negyvi beržai. Mano galvoje įsišakniję trukt trukt trūkčioja kaip žiemą aukšos įtampos laidai nuo šalčio ir signalas tylus, neaiškus. Mano galvoje įsišakniję. Neapykantos pagiežos purvinos panagės drąsko šašuotus pakaušius ir neleidžia užmigt. Galvoje įsišakniję. Nevykusiais sąmojais, ironija, groteska ir fantasmagorija šuns šypsena užgožianti dvoką žmogienos. Šeši negyvi beržai. Skelia kaukuolę per pusę ir baltais jų kamienais

Vabaliukai rasoje. Aš bijau savęs naktimis – Kai kūne nebelieka atpirkimo ženklų tik nuodėmių skuteliai. Lietus kalbina mane tokia artima kalba ir netgi atrodo, kad kažkas mane šaukia – į tamsą, bet kartu ir į jaukumą. Aš bijau savęs naktimis – Kai po trupinėlį tirpsta suvokimas Ir lyg vaškas, kvepiantis medum, laša lašas po lašo mano siela. Lietus su savim atsiveda ilgesį, bet kartu ir ramybę. Aš bijau savęs naktimis, o rytais aš tampu nematoma.

Sužaliavus gandralizdžiui pažvelgiau į dangų. Avižų grūdeliais po truputį beldėsi pavasaris. Laiko tėkmė dar labiau pagreitėjo ir buvo galima pajusti kaip garsėja širdies perkusija. Debesų būgnai ir dangaus vandenyno giesmė. Viskas po truputį liejosi į viena. Vienas kūnas ir viena gerklė. Kojomis trypiamos natos. Sužalaivus gandralizdžiui pažvelgėm į savo kojas – žemė tapo nedaloma į jokias dalis.